Surinksiu savo ašaras

Temos pavadinimas: Surinksiu savo ašaras Sk. 06 08, 2008 8:55 pm

7 mano istorija, kurią pradėjau rašyti šiandien dar nepabaigusi "Nuskintų gėlių."
Vėliau veiksmą pasakos pati Elžbieta, o čia tik įžanga ;]

1 dalis.

Elžbieta kaip visada ėjo namo ir verkė. Kasdien jos gyvenimas darėsi vis sunkesnis ir nepakelimesnis. Sielos pečius slėgė daugybė rūpesčių ne vien tai, kad visi iš jos šaipėsi, kad ir vėl tapo klasės patyčių auka, bet ir tai, kad visas jos gyvenimas buvo sumautas. Gyveno ji tik su mama, tėvas jos mamą su mažamečiu sūnumi ir nėščią paliko lietingą naktį prie durų slenksčio. Ši pasiėmusi keletą lagaminų išėjo ieškoti sau būsto, radusi jaukų butelį miesto centre, kurio šeimininkė buvo senyva moteriškė, išsinuomavo. Daug mokėti nereikėjo, senelė buvo sena vos bepaėjo, todėl nuomos net neprašė, svarbiausia, kad už ją reikėjo nueiti į parduotuvę, pačią senelę prižiūrėti ir atlikti kitus buties darbus už moterį. Mama susirado gerą darbą pagal specialybę, todėl ji galėjo daug ką leisti sau, net ir prabangesnį butą, bet ne tik Gediminas ar Elžbieta prisirišo prie senelės, kuri gyveno su jais, bet ir pati Elžbietos mama.
Elžbieta sustojo prie laiptinės durų, nusišluostė ašaras ir atsidariusi kodines duris užlipo laiptais į trečią aukšta, kur gyveno. Išsitraukusi durų raktą, atsirakino duris ir įėjusi nusiavė batelius. Tada užėjo į svetainę, kur kaip visada sėdėjo Sofija, ta miela pagyvenusi moteriškė.
- Elžbieta, tu labai ankstyva ar kas nutiko? – sumurmėjo.
- Ne, tik kelių pamokų nebuvo, - nusišypsojo dirbtina šypsena ji ir apsisukusi nuėjo į savo ir brolio kambarį, ten atsigulė ant lovos ir įsikniaubusi apsiverkė dar kartą. Ji melavo buvo visi mokytojai, visos pamokos, tiesiog šiandien ji neiškentė ir vėl išėjo iš pamokų, vien tam, kad galėtų išsiverkti. Jeigu ne jos kvailiausia klaida, galbūt iš jos nesišaipytų? Ar buvo verta draugauti su juo, kai viskas buvo labai šaunu? Iš šių apmąstymų Elžbietą ištraukė Gedas, kuris įėjo į kambarį ir atsisėdo šalia jos ant lovos, tik jis vienas žinojo kas nutiko Elžbietai ir ką ji kenčia šiuo metu.
- Ir vėl?- paklausė.
- Taip, ir vėl jie iš manęs juokėsi ir vėl Marius viską pasakojo, ir vėl, ir vėl, ir vėl... –kūkčiojo Eli.
- Elzi, neverk juk žinai, kad niekas nuo to nepasikeis.
- Žinau, - atsakė ir atsisėdo. Ji nusivalė ašaras ir atsirėmė į lovos kraštą. – Reikia visa tai pamiršti ir pradėti gyventi iš naujo.
- Tu niekuo dėta, kas nutiko. Tu nekalta, kad Mariaus sesuo žuvo avarijoje.
- Bet jie mane kaltina.
- Nekreipk dėmesio, būk gera, - nusišypsojo Gediminas ir stipriai apkabino sesę, kuri savo mintyse galvojo: „Turiu pasikeisti, turiu sutvirtėti, negaliu pasiduoti akimirkos jausmui. Nuo šiandien viskas bus kitaip.“
- Nuo šiandien viskas bus kitaip, - teištarė ji broliui, kuris nusišypsojo ir atsistojęs išėjo iš kambario. Elžbieta bijojo, kad ir vėl Gedas jos nesuprato, tačiau po keleto minučių jis grįžo nešinas stikline ledų kokteilio.
- Mano gamybos, - nusijuokė.
- Ačiū, kaip tik šito man ir tereikėjo, - Elzi nusišypsojo ir išgėrusi kokteilį bent kiek atsigavusi išėjo iš kambario, pažiūrėti kaip laikosi Sofija. Gedas liko kambaryje vienas ir pasiėmęs Elžbietos užrašų knygelę parašė:
„ Ir vėl tu sau prisižadi, kiek dasr teks tave guosti? Pagaliau susiimk, susirink ašaras, kurias išliejai ir eik parodyk jiems, kad esi tikra mergina, kuri nieko nebijo, net menkiausių patyčių. Kentėti turi ne tas iš kurio tyčiojasi, o tas kuris tyčiojasi. Įrodyk ir jiems tai.“
Tai parašęs jis užvertė knygelę ir pakilęs nuo kėdės, išėjo.

Temos pavadinimas: Re: Surinksiu savo ašaras Sk. 06 08, 2008 9:14 pm

sandrinė rašo:

„ Ir vėl tu sau prisižadi, kiek dasr teks tave guosti? Pagaliau susiimk, susirink ašaras, kurias išliejai ir eik parodyk jiems, kad esi tikra mergina, kuri nieko nebijo, net menkiausių patyčių. Kentėti turi ne tas iš kurio tyčiojasi, o tas kuris tyčiojasi. Įrodyk ir jiems tai.“

Šiti žodžiai man priminė tai ką sakiau tau apie atsiprašymą xD

Vėl nauja story :) Vėl bus rimta :) Šaunuolė :) Labai patiko :)

Temos pavadinimas: Re: Surinksiu savo ašaras Sk. 06 08, 2008 9:24 pm

Rame, niekaip nesugebu pabaigti senosios, net neįsivaizduoju kaip.

Temos pavadinimas: Re: Surinksiu savo ašaras Pir. 06 09, 2008 6:49 pm

2 dalis.

~Elžbieta~

Kasdien darėsi sunkiau gyventi, kiek dar laiko leisiu Mariui gadinti mano gyvenimą? Sėdėjau su Sofija ir žiūrėjau televizorių, kai pro duris įžengė mama, pasižiūrėjau į sieninį laikrodį kabantį virš televizoriaus, rodė jis tik keturias.
- Sveika, Elžbieta, kur Gedas? Reikia skubiai pasikalbėti, - susirūpinus tarstelėjo.
- Jis turbūt virtuvėje, - nusišypsojau ir atsistojau, po verkimo man nei kiek nerūpėjo, kad tos žinios gali būti blogos nors tai ir išdavė mamos veide nebetelpantis susirūpinimas. Abidvi nuėjome į virtuvę, čia radome Gediminą darantį vakarienę.
- O mam, kodėl taip anksti grįžai? – atsisuko ir nusišypsojo, tačiau greitai šypsena pradingo, nes mama sunkiai atsisėdo ant kėdės.
- Turiu jums blogų naujienų.
- Kokių? – susiraukiau ir atsisėdau prie stalo.
- Na, turiu ir ne tik blogų, bet galbūt šiandien pradėsiu nuo blogų.
- Mam, netempk gumos, - prie stalo atsisėdo Gedas.
- Gerai. Mane atleido iš darbo.
- Ką? Kodėl? – susiraukiau.
- Atleido, rado kvalifikuotesnę darbuotoją.
- O kokia geroji žinia? – nusišypsojo Gediminas, atrodė, kad nė kiek nesusinervino, kad netekome pagrindinio pajamų šaltinio.
- Na, paaiškėjo, kad jūsų tėvas mirė.
- Tai čia ta geroji žinia? – išsižiojo brolis.
- Ne, jis buvo milijardierius, visas turtas teisėtai atitenka mums.
- Tai mes išsikelsime iš čia? – nusijuokiau.
- Sese, ar tu kvaila, ar ką? Mes milijardieriai.
- Taip išsikelsime į jo rezidenciją, manau, kad dar šiandien.
- Bet kaip taip? Visi teisiniai reikalai sutvarkyti? Nuo ko jis mirė.
- Paveldima liga, taip sutvarkyti.
- Blogoji žinia dabar atrodo ne tokia ir bloga, - nusijuokiau.
- Eikit krautis daiktų, - nusijuokė mama ir atsistojo. – O aš einu pasikalbėsiu su Sofija, galbūt ji norės gyventi su mumis.
- Gerai, - sumurmėjau ir atsistojusi nuėjau į savo kambarį, iš spintos gilumos ištraukiau jau spėjusį apdulkėti lagaminą ir jį atidariusi, pradėjau grūsti savo drabužius, knygas ir visa kita, kai lagaminas tapo pilnu, teko pasiimti keletą kartoninių dėžių, kad susikraučiau visus savo daiktus, atidariau rašomąjį stalčių ir pastebėjau užrašų knygelę.
- Ką ji čia veikia? – suburbėjau ir įmečiau į dėžės dugną, toliau ant viršaus sukroviau popieriaus lapus, knygas, vadovėlius ir visa kita, kas netilpo į kitas tris dėžes ir lagaminą. Buvau bebaigianti, kai į kambarį įėjo mama su kažkokiu vyriškiu.
- Albertai, čia mano dukra Ežbieta, žinoma ji ir Grėjaus dukra.
- Malonu, - nusišypsojo ir apsidairęs po kambarį paėmė mano sukrautą lagaminą.
- Albertas mūsų liokajus, - pasakė mama, kai jis su daiktais išėjo iš kambario. – Jis mūsų daiktus nugabens į rezidenciją.
- Mama, kas buvo mūsų tėvas ir kodėl namus vadini rezidencija? – pasidomėjau, nes visa tai atrodė labai keista.
- Elzi, kodėl tu manęs šito paklausei tik dabar? – nusišypsojo.
- Visada maniau, kad tau sunku apie tai kalbėti.
- Na , tai tiesa sunku, bet kiekvieną sunkumą reikia įveikti, tačiau tu geriau prisėsk ant lovos, nes tai ką papasakosiu yra ilga istorija, o tą kurią tu žinojai iki šiol buvo melas.
Aš atsisėdau ant lovos krašto, laukdama pasakojimo pradžios.

Temos pavadinimas: Re: Surinksiu savo ašaras Pir. 06 09, 2008 6:56 pm

O sakei nesirašo :D Dar ir kaip rašosi ;) Dar

Temos pavadinimas: Re: Surinksiu savo ašaras Št. 06 14, 2008 12:41 pm

o.O. jėga. ;]]

Temos pavadinimas: Re: Surinksiu savo ašaras Pir. 06 16, 2008 7:46 pm

3 dalis.

- Mama, pasakosi ar ne? – pasidomėjau, nes ji jau ilgai tylėjo ir žiūrėjo į mane šypsodamasi.
- Su tavo tėvu susipažinau aukštuomenės vakarėlį, na žinai, tokiame, kur jie užsiima labdaringa veikla ir panašiai. Mes su bendrakurse ir organizavome tą renginį. Tavo tėvas buvo jaunas, gražus ir turtingas, jis labai greitai suviliojo mane. Po kiek laiko pasijutau nėščia, jis pripažino tėvystę, bet norėjo kad tapčiau jo žmona ir tada sužinojau, kad jis San Marino sosto paveldėtojas, nieko nepagalvojau ir dar gyvendama, bei studijuodama Italijoje sutikau. Įvyko iškilmingos vestuvės ir panašiai. Beveik keturis metus gyvenome meilėje ir labai gerai sutarėme, susiradau labdaringą darbą, tačiau iš San Marino atėjo žinia, kad karalienė mirė ir sostas atitenka jam. Jis turėjo išvykti į ten ir užimti sostą, aš vykti nenorėjau, todėl kad jo brolis labai priešinosi mano ir jo santuokai. Aš buvau ne diduomenės dama, pasak jo. Todėl likau Italijoje, vos išvykus Grėjui sužinojau, kad laukiuosi tavęs, tuo tarpu gedui buvo šešeri, nenorėdama, kad jis mane surastų, nes per kelis mėnesisu nė karto nepaskambino išvažiavau į Prancūziją, kur dabar į gyvename. Tačiau mane kaip teisėta Grėjaus San Marino karaliaus žmoną susirado jo parlamento nariai ir pranešė tą kraupią žinią, todėl mes turime išsikraustyti net į San Mariną.
- Mama, tu tikrai nemeluoji? – pakėliau antakį.
- Ar aš galėčiau, - nusišypsojo.
- Negalėtum, - stipriai ją apsikabinau.
- Taigi tapsi teisėta princese.
- O tu karaliene? – išsižiojau.
- Teks, - nusijuokė.
- Kaip nerealu, - nusijuokiau.
- Žinau, tau sunku palikti draugus, bet nieko jau nepadarysi.
- Kas čia sunkaus, visas gyvenimas praradimai ir pakilimai, - jau be šypsenos dėl draugų priminimo pasakiau.
- Na, einame panelės, - tarpduryje pasirodė Albertas ir Gediminas, jie jau buvo nunešę daiktus į krovininį automobilį, o prie durų laukė limuzinas.
- Palaukit, aš dar su Sofija atsisveikinsiu, - nusišypsojau.
- Ji važiuoja kartu, - nusišaipė Gedas.
- Nerealu, - išsišiepiau.
Ir palaukus, kol mama palydės Sofiją iki automobilio, o Albertas ir Gediminas paims paskutinius daiktus, uždariau seno buto duris, o tuoj atsidarysiu naujas, kaip ir savo gyvenimo.

~ Po keturių valandų~

- Elzi... Elzi, pabusk, mes jau atvykome, - papaurtė mane Gedas ir aš praplėšiau akis.
- Kas? Kur? – iš miegų pažadinta kliedėjau.
- Atvykome į savo rezidenciją.
- Nuostabu, - iškart dingo miegai ir išlipau iš automobilio, mama prie durų kalbėjo su kažkokia tarnaite. Priėjau.
- Laba diena, panele. – Ji pritūpė. – Jūs tikriausiai Elžbieta?
- Taip, taip, o jūs?
- Aš Marijana, jūsų kambarinė.
- Gerai, Marijana, kreipkis į mane Elzi.
- Bet, panele, man taip nedera.
- Na, kaip dera taip kreipkis, - nusišypsojau.
- Jūs tikriausiai išalkę po kelionės?
- Taip, Marijana.
- Sekite paskui mane iki valgomojo kambario, kur po kelių minučių bus patiekta vakarienė.
Mama praleido Marijaną, ji vėl padarė reveransą ir lėtai nuėjo per milžinišką menę į didelį kambarį, kur stovėjo ilgas stalas, serviruotas, tarnaitės laukė tik mūsų prašymo patiekti maistą, tačiau, kad ir kokie šie žavingi rūmai bebūtų man pasidarė silpna.
- Panele, palydėsiu jus į sodą, ten galėsite pakvėpuoti grynu oru.
- Gerai, - nusijuokiau ir nusekusi klaidžiais koridoriais iki sodo paskui Marijaną, ten likau viena, jis buvo nuostabus, nusprendžiau apsidairyti be kambarinės.

Temos pavadinimas: Re: Surinksiu savo ašaras Pir. 06 23, 2008 10:11 pm

4 dalis.

Ėjau akmenimis grįstu takeliu tarp vešlių rožių krūmų, kitoje sodo pusėje prie fontano pamačiau žmogaus figūrą, pasukau link ten ir akimirksniu buvau prie pat kažkokio vaikino, jis išgirdo, kad atėjau ir atsisuko.
- Labas, - nusišypsojo ir aš pajutau, kad man širdis suvirpa. Tikriausiai tai tik susižavėjimas, trumpas, laikinas, bevertis.
- Labas, - abejingai šyptelėjau.
- Anksčiau tavęs čia nepastebėjau.
- Tik šiandien atvykau, - nusijuokiau.
- Tai tu tikriausia naujoji virėjo padėjėja? Šiuo metu jau viskas aprimę, karališkoji šeima vakarieniauja.
- Žinau, nusijuokiu, - bet neišsiduodu kas iš tiesų esu.
- Aš Bernardas.
- Aš Elžbieta, - nusijuokiau.
- Hm, girdėtas vardas, - nusijuokia.
- Manyčiau, juk aš... – jau norėjau jam pasakyti, kai jis pasižiūrėjo į laikrodį ir paliko mane stovėti prie fontano, - juk aš Grėjaus dukra.
Tuo pačiu takeliu, pro kurį atėjau, grįžau prie terasos durų, ten stovėjo Marijana ir laukė manęs.
- Panele, jūs valgysite vakarienę?
- Ne, aš noriu eiti į savo kambarį, gal palydėsi mane?
- Žinoma, - ir vėl tas kvailas jos reveransas prieš pasisukant ir palydint mane iki didelių, barokinių, lyg į pasaką vedančių mano naujojo kambario durų, kuris buvo milžiniškas. Įėjau, ji įėjo paskui mane.
- Panele, rytoj bus oficialus susitikimas su parlamento nariais, iškart po jo bus susitikimas su jūsų dėdė ir šeima.
- Ką reiks rengtis?
- Siūlau, ką nors melsvo ir neišaukiančio, geriausia klasikinis kostiūmėlis, ar lengva suknelė.
- Ačiū, žinosiu, ko reikia ir ko neturiu. Nes nei vieno nei kito negalėsiu užsidėti, tokių drabužių neturiu.
- Tai neproblema, mūsų rūmų dizainierė iš miesto parveš jūsų dydžio drabužius.
- Tai jėgelė, - atsisėdau ant milžiniškos ir labai minkštos lovos.
- Taip pat turėtų būti švelnus makiažas ir neišaukainti šukuosena.
- Gerai, gerai. Taip išsamiai nereikia.
- Gerai, panele. Jūsų daiktai iškrauti. Spintoje senieji jūsų drabužiai, taip pat dalis naujų. Komodoje, užrašai, knygos ir kita. O toje spintelėje viskas, kas buvo paskutinėje dėžėje.
- Gerai, gali eiti.
- Ačiū, panele Elžbieta, - ir vėl reveransas, pagaliau išėjo. Apėjau kambarį ir pradėjau šokinėti ant lovos, po kiek laiko padususi ir pavargusi griuvau ant jos. Akis užkliuvo už varganos, mažos spintelės. Priėjau ir atsidariau, ant viso šlamšto, kurį reikia perūšiuoti ir žinoma pusę išmesti, gulėjo senoji mano užrašų knygelė. Pradėjau sklaidyti ją, telefonų numeriai, adresai, keletos daininkų ir aktorių autografai, tarp jų buvęs tuščias lapas, prirašytas, raštas Gedo, įdėmiai pradėjau skaityti.

„ Ir vėl tu sau prisižadi, kiek dar teks tave guosti? Pagaliau susiimk, susirink ašaras, kurias išliejai ir eik parodyk jiems, kad esi tikra mergina, kuri nieko nebijo, net menkiausių patyčių. Kentėti turi ne tas iš kurio tyčiojasi, o tas kuris tyčiojasi. Įrodyk ir jiems tai.“

Atsitraukiau ir knygelę įdėjau atgal, tada atsistojau prieš veidrodį ir garsiai tariau sau:
- Aš surinksiu savo ašaras, kad ir bet kas atsitiktų, dar grįšiu į Prancūziją, betn kartą savo gyvenime, parodysiu, kokia tapau.
Tada atsiguliau ant lovos ir užmigau, ašaros, žinia, kelionė – visa tai mane išvargino.

Temos pavadinimas: Re: Surinksiu savo ašaras Pen. 07 04, 2008 2:54 pm

įdomu,įdomu;]] šiaip tik gal kažkiek tas kad tuo pačiu momentu ir darbo neteko ir palikimą gavo kažkiek nesamoningai bet visa kita liux;]] laukiu tęsinio;]]